Pasaulio Lietuvių Medikų Asociacija

Originaliai straipsnis buvo paskelbtas jaunimas.us svetainėje.

Įžanga arba Guliverio kelionė į Afriką

Kai dar buvau Kauno jėzuitų gimnazijos moksleivė, turėjau svajonę. Kūriau galvoje vaizdus, kaip aš važiuoju į Afriką gydyti neturtingų ir labai sergančių vaikų. Tačiau metai bėgo, ir aš savo svajonę primiršau. Kiti dalykai pasirodė kur kas svarbesni ir galbūt realiau įgyvendinami. Buvo svarbu baigti universitetą, susirasti darbą, leisti laiką su savo seneliais Lietuvoje. Ir kai mano bendrakursis Aaron’as vieną vakarą užsiminė apie organizuojamą kelionę į Pietų Afrikos Respubliką (toliau PAR), aš tarytum atsibudau iš miego. Pasirodo verta svajoti, nes niekad nežinai, kada progai pasitaikius imsi ir savo slapčiausias svajones įgyvendinsi. Šių metų vasarą aš - Agnė, Kirksvill’o Osteopatinės medicinos koledžo pirmo kurso studentė, ėmiau ir įgyvendinau vieną iš savo mažyčių svajonių. Savo tikslą radau už 24 valandų kelio lėktuvu, už daugiau nei 10 000 mylių – netoli Cape Town’o, P. Afrikoje.

Kad geriau galėtumėte įsivaizduoti, ką aš pergyvenau, ko išmokau ir ką pamačiau, kviečiu paskaityti mano dienoraštį, kurį skiriu savo sesei Aistei, parėmusiai mane finansiškai, bei įteikusiai knygelę kelionės užrašams įamžinti.

Taip pat noriu padėkoti savo geriausiam draugui ir mano didžiausiai gyvenimo meilei Virgiui, tėveliams Rimantui ir Danguolei, bei broliui Tomui už jų finansinę paramą, palaikymą ir tikėjimą manimi. Be jūsų – mano svajonė taip ir būtų likusi svajone. Ačiu. Klausimų ir komentarų formą rasite apačioje.

Atvažiavau? Atvažiavau!

2005-06-20-21 11:35pm

Praėjus daugiau nei 24 valandoms, perskridus Atlantą, aplankius Amsterdamo oro uoste esantį muziejų su Mondriaan’o darbais, su nuspaustu skruostu gerą pusvalandį bežiopsant į Sacharos dykumos platybes, atsiduriu Cape Town oro uoste. Jaučiuosi, kaip ką tik išėjusi iš kino teatro, kuriame žiūrėjau 3 filmus ir valgiau stiuardesės rūbais apsirengusios padavėjos atneštus skanėstus. Visiskai nesitikėjau prieš akis turėti asmeninį televizoriuką su 100 filmų pasirinkimu.

Mane ir mano 12 bičiulių pasitiko Atlantis ADP (Area Developmental Programme) ir African Jam vaikų muzikos grupės vadovai. Susikrovę mus, mūsų lagaminus ir dėžes su medicininiais reikmenimis ir žaislais, suaukotais geraširdžių Amerikos žmonių, nuvežė pas hostelio savininkę Betsie Melkbosstrand miestelyje. Atlanto vandenynas čia, arčiau nei prūdas sode - už 5 minučių kelio pėstute. Gaila tik, kad maudytis nepatartina – galimybė pasigauti parazitinę infekciją arba ryklį. Nežinia, kuris iš šių variantų baisesnis…

Pasivaikščiojus palei vandenyną, atsigrožėjus pietų pusrutulio žvaigždynais ir itin aukštai virš galvų pakibusiu pilnu mėnuliu, griūnu į lovą…

Darbas prasideda – Atlantis vaikai mūsų laukia

2005-06-22 10:10pm

Tikriausiai taip ir turime gyventi – be išankstinių nusistatymų ir bergždžių planavimų. Tik tuomet galime laisvai priimti ir kiekvieną naujovę ar susiklosčiusią situaciją sutikti šūksniu “Oi kaip nuostabu!!!”

Didžiausia mano baimė praėjo, kaip neišsipildęs košmaras. Važiavau čia, nes norėjau patirti PAR ne iš turisto pusės. Norėjau pamatyti šimtus vaikų, duoti žmonėms savo meilę, atsidavimą ir laiką – nes juk jie mažiau turi! Norėjau pasidalinti savo žiniomis ir kartu išmokti kažko naujo. Na, ir mano nustebimui ir džiaugsmui visa tai, atrodo, ims ir išsipildys.

Mūsų komanda Atlantis Township’e* šiandien apžiūrėjo ~ 100 vaikučių kalbančių anglų, afrikaans, xhosa, zulu ir kitomis vietinėmis kalbomis. Manau, kad rytoj skaičių turėtumėm padvigubinti. Žiūrėsim. O dabar labanaktis.

*Township – pagal Alkono žodyną yra spalvotųjų/nebaltųjų miestelis P. Afrikoje.

Malva

2005-06-23

Ohh!!! 7:15 am. Titas. Merginų kambarys. Palauk, ką jis čia daro?! Neeeee, gelbėkit!!! Jis mane kelia. Dr. Petersen (vietinis P. Afrikos gydytojas, padėsiantis mums susitvarkyti su tūkstantinėmis vaikų eilėmis) mūsų laukia. Kokia gėda! Tikriausiai laiko pasikeitimas vis dar veikia, nes aš pavargusi kaip lapas, ir dar labai išsigandus, susišiaušus, bei skubanti. Na ir kas man vakar užplaukė, kad prisiprašiau pradėti darbą anksčiau, kai kiti mūsų kolegos knarks iki 8:30. Tito ir Aarono kondicija irgi ne ką geresnė už mano.

Tačiau, jų niurzgėjimas pasibaigė, kai aš pasipasakojus daktarui apie savo sapną, kuriame sapnavau save stovint operacinėje, užsitarnavau mūsų trijulei garbę stebėti Dr. Petersen atliekamą operaciją!

Anksti kėlę, vėlai gulę sugebėjome patikrinti dvigubai daugiau vaikų. Tiesa, kad būtų aiškiau, mūsų medicininis patikrinimas atrodo maždaug taip:

1) Surenkam vaiko medicininę istoriją iš pačio vaikučio, tėvų, bei mokytojų.
2) Patikrinam plaukus, odą, ausis, akis, gerklę, dantis, nosį.
3) Išsitraukę stetoskopus, paklausome, kaip dirba širdutė ir plaučiai.
4) Patikrinamas pilvukas ir bendras vaiko išsivystimas.
5) Parašoma diagnozė ir gydymo planas.
6) Ligonio byla vėliau pristatoma Dr. Petersenui.

Sunkiai galėjau atsitraukti nuo vaikų, nes jų skaičius atrodo taip ir nemažėja, tačiau vakare manęs jau laukė vakarienė pas vietinę šeimą, kuri yra nepakeičiama World Vision organizacijos dalis. Nieko daugiau neprisimenu, tik žvakių šviesą, kalbas apie laimingai susiklosčiusias aplinkybes, ir žodį MALVA*

* Malva – vietinis labai populiarus desertas, kurio receptą galima rasti čia.

Kitą savaitę laukite pasirodant sekančią pasakojimo dalį, kurioje bus pasakojama apie nuotykius operacinėje, dramblių draustinį ir safarį ant arklių.